BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aidas

2010-07-27 parašė mailionka

Tyliai melsiuos išgalvotai būtybei, už tave ir tavo skausmą.
Garsiai keiksiu kvailius – tavo draugus.
Pasislėpsiu už nematomų pilkų akių.
Ir dingsiu aide. Vėjo nešamame aide…

Išsklaidysiu akimirkas,
Išbučiuosiu akis.
Tačiau niekam nesakius,
Užmerksiu akis.

Tyliai melsiuos svajonių valdovui.
Pažadėsiu gyvent beorei erdvėj….
Nepaliestai melodijai skambant,
Išnyksiu aide. Tavo sugalvotam aide.

Rodyk draugams

Vabaliukas;]

2010-07-09 parašė mailionka

Tai va. Guliu lauke, ant visokių piktžolių pasitiesusi dekiuką;]. Skaitau tikrai labai įdomią knygą, retkarčiais padedu galva ant pagalvės ir paspoksau į nuostabiai mėlyną dangų. Nei vieno debesėlio… Pasvajoju, pamąstau ir toliau grįžtu prie skaitymo.
Staiga žiūriu ropinėja mano pagalve juodas vabaliūkštis. Atsargiai, kad nesužeisčiau, nustumiu jį ir vėl pasineriu į knygą. Po poros minučių vėl. Tas pats vabaliukas, ropinėja ta pačia linkme. Nebe taip atsargiai, gal šiek tiek grubokai nustumiu jį ir grįžtu prie knygos. Netikėtai pastebiu, kad tas pats juodas vabalas, įnirtingai keliauja mano pagalve. Hm;] Šį kartą aš jo nenustūmiau ir tikrai netraiškiau (neleistu širdis). Su šypsena nusekiau jį akimis… Jis norėjo tik patekti į kitą pusę ir kaip atkakliai to siekė. Susimąsčiau, kad neretai žmogus galėtų paimti pavyzdį net iš kelių milimetrų didumo vabaliuko. Nepabijojęs milžinės, siekė savo tikslo ir be abejo - pasiekė;]. Taigi žmonės - kovokim dėl savo norų, o kai pritrūks tikėjimo, apsižvalgykit, galbūt įkvėpimas visai šalia.

Rodyk draugams

Tai - vėžys

2010-06-22 parašė mailionka
-         Juk, tu, galėjai mirti, - švelniai ištarė jis.
-         Juk, tu, mane palikai, - atmerkdama akis tarė ji.
Ligoninės palata. Po dviejų savaičių komos, ji pabudo. Ji perdozavo vaistų, piktų vaistų… Dėl ko? Ją paliko. Vaikinas ją paliko, jai buvo per skaudu, ji nesuprato kodėl.
-         Kodėl, tu, čia? - Vos girdimu balsu ji paklausė vaikino.
-         Nes, negalėjau susitaikyti, kad gali mirti dėl mano kaltės, dėl manęs.
-         Tačiau, kai žinai, jog nemirsiu, išeisi vėl?
-         Ne. Aš myliu.
Kai jiedu grįžo namo, prisiekė vienas kitam, jog daugiau niekada nepaliks vienas kito. Diena iš dienos nepaliaujamai kartojo jog - jie laimingi! Vaikščiojo susikibę už rankučių, aplinkiniai pavydėjo jų jausmų.
Mergina dažnai skųsdavosi galvos skausmais… Kartą ji pasirįžo pasirodyti gyditojui. Ir po kelių mėnesių tyrimų, diagnozė - galvos vėžys. Ji sutriko. Kelias savaites nenorėjo nieko žinoti apie tą ligą, tačiau kai pasirįžo nueiti pas gyditoją…
-         Kiek man liko? - Apatiškai paklausė ji.
-         Negalima tiksliai nuspręsti… - Abejotinai ištarė gyditojas.
-         Nagi užteks tų slėpynių, sakykite kiek man liko?! - Ganėtinai įžūliai sušuko ji.
-         Mes manome, kad apie 5-7 savaites…
Ji išėjo… Mergina net nesiruošė gyditis vaistų chemija. Ji tikėjo likimu, ir tikėjo tai, kad bus taip kaip lemta, žmogaus įsikišimo nereikia. Ar ji kam nors sakė apie ligą? Ne. Net savo vaikinui. Tą pačią dieną ji susitikusi su vaikinu pareiškė norą važiuoti į Islandiją, pamatyti Eifelio bokštą, ir panardyti su delfinais. Vaikinas nusijuokęs ją pabučiavo ir užtikrino jog tikrai jos svajonės bus įgyvendintos.
-         Kadanors, saulut.
-         Ne, ne kadanors. Rytoj užsakysiu bilietus kitai savaitei. Vyksi kartu?
-         Aš neturiu laiko, man darbai…
-         Dėl manęs? Aš pažadu daugiau niekada nieko tavęs nereikalauti…
-         Negaliu…
Grįžusi iš kelionės po Islandiją, ji sužinojo, kad jos vaikinas turi kitą. Buvo skaudu? Taip. Iš jo ji gavo tik žinutę: ” Šį kartą nebedaryk kvailysčių, atsiprašau”.
Po kelių dienų jis sužinojo apie jos mirtį. Sužinojo apie diagnozę… Ji mirė keturiomis savaitėmis anksčiau, nespėjo pamatyti Eifelio bokšto, nespėjo panardyti su delfinais… Ir žinote ko dar ji nespėjo? Nespėjo pagyventi sau, nes ji gyveno jam… Ir paskutiniai jos žodžiai kompiuerio ekrane buvo: “Tau nereikėjo susitaikyti jog mirsiu dėl tavęs, paprasčiau galvoti, tai - vėžys”.
 
 

Rodyk draugams

Vaikiškai;)

2010-06-19 parašė mailionka
Svajonių šalyje visai neskauda,
Ten daug pasakų,
Daug laimingų pabaigų…
Svajonių šalyje nėra pagundų,
Ar norų nepasiekiamų…
 
Šalyje nėra melagių,
Nėra net netesėtų pažadų…
Mano išgalvotoje šaly,
Nera net taip -
Svajingai išpasakotų jausmų.
 
Tam debesų kampely,
Toj pasakų šaly,
Gyvena didelis ir storas medis,
Aš vadinau jį - likimu.

Rodyk draugams

Kur meldžiasi vaikai

2010-05-26 parašė mailionka

Ten kur miega angelai,
Nukritę iš aukštai.
Ten kur meldžiasi tyliai,
Benamiai vaikai.

Kur nėra jokios paguodos,
Ten nėra paikių norų…
Kur nėra svajonių,
Tačiau labai skauda.

Ten jūs netekot vienas kito,
Ten vaikas pametė raktus.
Kur jūsų, pamirštos netikros mintys,
Ten buvo ir jūsų viltys.

Kažkas sakė,
Ten, kur miega angelai,
Ir meldžiasi benamiai vaikai…
Labai labai skauda.

Rodyk draugams

Akimirkos susitikimas

2010-05-17 parašė mailionka

Aš norėjau būti kartu su juo…
Aš norėjau galėti būti su ja…
Aš kasnakt maldavau, kad jis mane mylėtų…
Aš kiekvieną naktį jausdavau ją sapne…
Jis buvo su ja, ir manęs nematė…
Jos aš nedominau…
Aš slapta stebėdavau jį…
Aš užsimerkęs matydavau ją…
Aš išmokau, tyliai verkti juo…
Aš sugebėjau skausmą slėpti joje…
Su juo norėjau numirti…
Su ja norėjau likti…
Aš norėjau, tačiau nespėjau jam ištarti…
Aš mačiau kaip ji nyksta iš mano akių…
Jis eina…
Ji eina…
Mes susitinkam.
Akimirka.
Jis nuėjo…
Ji nuėjo…
Aš dingau joje…
Aš dingau jame…
Ir mums nebūtina buvo ištarti:
Aš myliu Tave..

Rodyk draugams

Negaliu šito padaryti

2010-05-15 parašė mailionka

Išnykti, būt nematoma, pasislėpti tamsoj. Užmiršti praeitį, sapnuoti ateitį, įgyt sparnus, išmokt pakilt ir imt skraidyt… Aukštai virš mūsų norų, virš debesų suprasti ko aš taip noriu, kuo tikiu. Nors turbūt suprantu, mano noras tai tu. Tik aš bijau atmerkt akis, bijau kentėti, leisti sau įsimylėti… Tu ne mano, tu sapnų, todėl labai prašau nepyk, aš negaliu būti tavo geismu, tavo svajone, tavo melu.. Aš noriu tapt jausmu. O šito padaryti negaliu..

Rodyk draugams

“Taip”

2010-05-06 parašė mailionka

Žiedas ant mano bevardžio piršto sako, kad greit būsiu kažkieno žmona. Greit tūrėsiu ištarti „taip“… Žiūriu kaip jis miega, ir nieko nejaučiu… Jis man padėjo ištverti sunkiausią laikotarpį mano gyvenime. Padėjo nuslopinti tikrąją ir vienintelę mano meilę. Padėjo verkti, kai man reikėjo to. Padėjo suprasti, kad gyvenimas ne pasaka, kad reikia scenarijų rašyti patiems, o ne leisti kažkam rašyti tai už mus…
Bet aš leidau.
Tą ankstyvą pavasarį leidau sau pamilti ir leidau leisti jam mane mylėti. Mes buvom vaikai. Laimingi… Žiūrėjau į jį ir niekada negalėjau patikėti, kad tas angelas yra mano. Tikėjau, kad jis skirtas man, kad manimi visada rūpintųsi ir saugotu.
Sėdėjom kavinėje ir gėrėm mūsų pamėgtą žalią arbatą.
- Saulyte aš myliu Tave. Mes niekada niekada neišsiskirsim, mūsų meilė kitokia, ji tikra.
- Mm.. Aš Tau pažadu, kad niekada Tavęs nepaliksiu.
Daug kartų pykau, nervinausi, ant jo šaukiau, bet niekada nepalikau. Žinai aš žiūrėdavau į Tavo akis ir niekada neabejojau jom… Niekada nenorėjau Tavęs įskaudinti.
- Amžinai…
Tai buvo mūsų šūkis. Amžinai, kodėl tu tai pamiršai? Padariau be galo daug klaidų, bet jų darei ir Tu, ir aš atleidau. Tau prireikė labai daug kantrybės, kol aš patikėjau Tavim, ir kai tai įvyko Tu tiesiog išėjai? Aš tikėjau, aš beprotiškai Tavim tikėjau. Nors ir pamilau per vėlai, turbūt tik tada kai Tavo jausmai blėso… Bet pamilau.
- Aš niekada netikėjau, kad galiu dėl ko nors šitaip norėti gyventi, - taip man sakei tu.
- Praeis, - nuolatos šitaip atsakydavau…
- Niekada!! Aš myliu Tave, - kodėl melavai?
Bet neturiu teisės Tavęs kaltinti. Dabar meluoju aš…
- Labas rytas saule!!
- Labas, mažiuk, myliu, - ir štai mano melas..
Bučiniai.. Nors aš jau labai daug metų galvoju tik apie Tave. Sugrįžk, nes rytoj aš ištariu „taip“, žmogui kuris nesi Tu. Sugrįžk, ir suskaičiuosim savo žvaigždes, ir pagaliau žiūrėsim į mūsų židinio ugnį… Nu sugrįžk, dėl to, kad privertei mane kentėti… Nes Tau to patirti neteko…
Rytas… Atsiklaupiu su balta savo suknele ant purvinos žemės… Kodėl? Kodėl kas kart čia atėjus, jaučiuosi kalta.. Tada aš supykau, tu šaukei ir išėjai… Išėjai. Ne tik iš mano, bet ir iš savo gyvenimo. Verkiu, nes vietoj Tavęs liko tik užrašas „tragiškai žuvęs“. Skaudu. Tikiuosi dabar Tu esi tikru angelu, tikroje žemėje, su tikra istorija ir su suskaičiuotom žvaigždėm…
„Taip“.

Rodyk draugams

Ir kodėl?

2010-05-04 parašė mailionka

-Nebenoriu tavęs matyti!!! - aš šaukiau tiek, kiek galėjau.

O ji verkė…

-Nežliumbk!! Man neberūpi tavo ašaros, nerūpi tu, niekas nerūpi kas su tavim susiję.

Verkė..

-Užauk tu pagaliau!! Gyvenimas ne tos tavo eilės, kuriuose niekas niekada nesibaigia!!! Užauk! Aš palieku.

Ir išėjau. Palikau ją, verkiančią ant nutriušusio žalio suoliuko. Tada nebenorėjau jos matyti, nebenorėjau turėti nieko bendro su ja. Nuėjau pas draugus, atsipalaidavau ir ją galutinai pamiršau. Ėjo dienos… Matydavau ją mokykloje, bet kartu ir ne. Nežinojau kaip jai sekasi, kaip ji jaučiasi, ar dar mane myli. Paskaita apie draugystę… Hmm.. visi klasiokai nelabai jos klausėsi, bet man buvo įdomu. „Meilė niekada nesibaigia“, „draugą pažinsi nelaimėje“, „Laimingi žmonės, kurių pirma meilė yra paskutinė“. Akimirkai prisiminiau ją. Kodėl mes išsiskyrėme? Buvo savų priežasčių? Galbūt, norėčiau sugrįžti ir viską pakartoti? Galbūt… Skambutis!! Vasara!!! Nusimato daug planų.

Ir vėl ėjo dienos, linksma, draugai, vakarėliai ir pan… Nespėjau net pajusti kaip jau ruduo, rugsėjo 1d. Jau buvau ją galutinai pamiršęs, tik štai ji laiminga stovi su savo klase. Jos šypsena, spindinčios akys, plaukai… Suėmė pyktis ant savęs, ką aš padariau?!

Praeinu…

-Labas, - nedrąsiai pažvelgęs į ją tariu.

Ji net neatsisuko… Ką aš padariau?!
Vėliau pamačiau ją su kitu, besišypsančia, laiminga… Nesulaikydavau ašarų. Parašiau jai: „Labas“ Atsakymas: „kas tu?“… „Niekas“… Vėl gavau atsakymą: „hmm.. matai kažkada aš tau buvau niekas, dabar toks tapai tu“.

Šiandien jau praėjo daugiau nei 5 metai… Senai ją mačiau, telefone vis dar yra paskutinė jos žinutė. O galvoje paskutiniai jai tarti mano žodžiai „nebenoriu tavęs matyti“ „nežliumbk“. Per tiek metų nesugebėjau pamilti, nesugebėjau savęs priversti ją pamiršti… Beviltiškai tikiuosi, kad ją dar sutiksiu.

Sutikau…

Pažvelgiau, o ji nusukusi akis, apkabino savo vaiką ir nuėjo…

Rodyk draugams

Tapk dalimi

2010-04-26 parašė mailionka

Tapk, mano angelu,
Tapk, mano globėju,
Tapk tuo, ko senai,
Mano širdis norėjo.

Tapk, paprastumu,
Tapk, gerumu,
Tapk, žydinčiu sodu.
Nes jo aš trokštu.

Tapk, mano laimė,
Tapk, džiaugsmu,
Tik niekada netapk,
Purvinu jausmu.

Rodyk draugams